Senų fotoaparatų atnaujinimas ir remontas

Senas fotoaparatas, gulintis stalčiuje ar palėpėje, dažnai atrodo kaip nereikalingas daiktas iš praeities. Bet pakalbėkit su bet kuriuo, kas bent kartą paėmė į rankas mechaninį „Zenit” ar sovietinį „FED” – akys sublizga. Šie prietaisai turi sielą, kurios šiuolaikiniai skaitmeniniai fotoaparatai dažnai neturi. Ir gera žinia ta, kad daugumą jų galima prikelti antram gyvenimui, jei žinai, ką daryti.

Kodėl verta atgaivinti seną techniką

Pirmiausia verta suprasti, kodėl žmonės apskritai užsiima šiuo užsiėmimu. Ne visada tai racionalu – naują skaitmeninį fotoaparatą nusipirkti dažnai pigiau nei sutvarkyti sugedusį senovinį. Tačiau čia veikia visai kiti motyvai. Mechaniniai fotoaparatai turi savitą jausmą rankose, unikalią optiką, kuri kuria specifinį vaizdą, kurio joks filtras nepakartos.

Be to, daugelis senų aparatų buvo gaminami taip, kad tarnautų dešimtmečiais. Metalinis korpusas, mechaninis užraktas, rankinis fokusavimas – viskas sukurta kaip įrankis, o ne kaip vartojimo preke su iš anksto nustatytu galiojimo laiku. Suremontavus tokį aparatą, jis gali dirbti dar kelis dešimtmečius, jei tik su juo elgsiesi atsargiai.

Yra ir emocinis aspektas – dažnai tai būna tėvo ar senelio fotoaparatas, su kuriuo susiję prisiminimai. Tokio daikto atgaivinimas turi visai kitokią vertę nei tiesiog pirkimas parduotuvėje.

Dažniausios problemos, su kuriomis susiduriama

Kiekvienas senas fotoaparatas – savo istorija, bet dažniausios bėdos kartojasi gana panašiai. Štai kas dažniausiai laukia, kai atidarai dulkėtą dėžutę:

• Sulipęs arba lėtas užraktas – senos tepimo medžiagos su laiku sukietėja, tampa lipnios, ir mechanizmas pradeda strigti arba veikti netiksliai.
• Pelėsis ant lęšio – drėgnoje aplinkoje laikytas objektyvas gali „apaugti” grybeliu, kuris palieka pėdsakus stikle net ir po valymo.
• Ištekėję baterijų skysčiai – jei fotoaparatas ilgai stovėjo su seniai pasibaigusiomis baterijomis viduje, korozija gali sugadinti kontaktus ir elektronikos plokštę.
• Suplyšusi arba prakiurusi tarpinė (light seal) – juodos putplasčio juostelės, sandarinusios korpusą nuo šviesos, laikui bėgant sutrupa į dulkes.
• Neveikiantis šviesos matuoklis – ypač dažnai pasitaiko fotoaparatuose, kuriuose naudotos gyvsidabrio baterijos, kurių šiandien tiesiog nebegalima nusipirkti.
• Sulinkęs arba deformuotas korpusas – jei aparatas kritęs ar netinkamai laikytas, gali būti sunku atkurti tikslią geometriją.

Svarbu pastebėti – dauguma šių problemų yra sprendžiamos namuose, jei turi kantrybės ir tinkamus įrankius. Kitos, ypač susijusios su elektronika, dažnai reikalauja specialisto pagalbos arba bent jau labai gero techninio suvokimo.

Ką galima sutvarkyti pačiam

Jei niekada nesi ardęs fotoaparato, pradėti nuo brangaus kolekcinio egzemplioriaus – ne pati geriausia idėja. Geriau susirasti pigų, nelabai vertingą modelį treniruotėms. Pavyzdžiui, sovietiniai „Zenit” ar „Smena” modeliai puikiai tinka pirmiesiems bandymams – jų yra daug, dalys prieinamos, o klaida nekainuoja tūkstančių eurų.

Pati paprasčiausia ir dažniausiai reikalinga procedūra – šviesos sandariklių keitimas. Tam reikia:

• Pincetų ir aštraus peiliuko senos putplasčio medžiagos pašalinimui
• Izopropilo alkoholio likučiams valyti
• Naujos light seal juostelės (parduodama internetu specializuotose parduotuvėse)
• Kantrybės, nes darbas smulkus ir reikalauja tikslumo

Objektyvo valymas nuo dulkių ir grybelio – jau šiek tiek sudėtingesnis reikalas, nes reikia ardyti lęšių grupes, o jas surinkus netinkamai, galima sugadinti fokusavimą visam laikui. Jei nesi tikras, geriau pasitikėti profesionalu, ypač jei objektyvas vertingas arba retas.

Užrakto sulipimas dažnai sprendžiamas švelniai valant mechanizmą specialiu tepalu, skirtu tiksliajai mechanikai. Čia svarbu nenaudoti universalaus buitinio tepalo – jis per tirštas ir gali dar labiau pakenkti smulkiems krumpliaračiams.

Kada kviesti specialistą

Yra ribos, kurias peržengti savarankiškai – rizikinga. Jei fotoaparatas turi elektroninį valdymą, ypač automatinį ekspozicijos nustatymą, geriau nesikišti be žinių. Šiuolaikiniai (santykinai) fotoaparatai iš 1980-ųjų dažnai turi plokštes, kurių taisymas reikalauja lituoklio įgūdžių ir supratimo apie elektros grandines.

Taip pat neverta rizikuoti su retais ar kolekciniais modeliais. Jei turi Leica, Hasselblad ar panašų prabangų aparatą, jo remontas – jau visai kita kategorija. Tokiuose atvejuose bet koks netikslus judesys gali nuvertinti daiktą arba visai sugadinti unikalias detales, kurių pakeisti nebeįmanoma.

Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse yra nedidelis, bet aktyvus meistrų ratas, specializuojantis būtent senų fotoaparatų remonte. Jie dažniausiai randami per fotografijos entuziastų forumus, Facebook grupes ar specializuotas bendruomenes. Verta ieškoti žmonių, turinčių patirties konkrečiai su tavo modeliu – „Zenit” specialistas nebūtinai gerai išmano „Rolleiflex” mechanizmą.

Kur ieškoti dalių ir informacijos

Vienas didžiausių iššūkių – atsarginės dalys. Gamintojai jų seniai nebegamina, todėl reikia arba naudoti donorinius aparatus (nupirkti antrą tokį patį, tik sugadintą kitoje vietoje, ir imti dalis iš jo), arba ieškoti internete pas kolekcionierius.

Naudingi šaltiniai:

• Specializuoti forumai, tokie kaip Rangefinder Forum ar Photrio, kur bendruomenė aktyviai dalinasi patirtimi
• YouTube kanalai, skirti konkrečių modelių remontui – dažnai galima rasti detalius vaizdo instrukcijų rinkinius
• eBay ir panašios platformos, kuriose parduodami „for parts” aparatai
• Lietuviškos ir tarptautinės fotografijos entuziastų grupės socialiniuose tinkluose

Prieš pradedant bet kokį remontą, verta rasti to konkretaus modelio servisinę instrukciją (service manual). Daugeliui klasikinių fotoaparatų jos yra išsklaidytos internete nemokamai, dažnai PDF formatu. Ten rasi tikslias schemas, kurios sutaupys daug laiko ir nervų.

Ką daryti su elektronika ir baterijomis

Viena dažna kliūtis – baterijos, kurios nebegaminamos. Klasikinis pavyzdys – gyvsidabrio elementai (mercury cells), naudoti daugelyje 1960-1970-ųjų fotoaparatų šviesos matuokliuose. Šiandien jų oficialiai nebeparduoda dėl aplinkosaugos priežasčių.

Sprendimai:

• Naudoti adapterius, kurie leidžia įdėti šiuolaikinę bateriją vietoj senosios
• Perdaryti šviesos matuoklio grandinę, pritaikant ją prie kitokios įtampos
• Tiesiog naudoti fotoaparatą be įmontuoto matuoklio, apskaičiuojant ekspoziciją rankiniu būdu arba su atskiru išoriniu matuokliu

Pastarasis variantas iš tikrųjų nėra toks baisus, kaip skamba. Daugelis analoginės fotografijos entuziastų mano, kad rankinis ekspozicijos skaičiavimas – tai dalis viso proceso žavesio, o ne trūkumas.

Praktiniai patarimai prieš pradedant darbą

Prieš imantis atsuktuvo, verta atsiminti kelis dalykus, kurie gali išgelbėti nervus ir patį fotoaparatą:

• Fotografuok kiekvieną žingsnį. Prieš išsukdamas varžtelį, nufotografuok, kaip viskas sudėta. Po pusvalandžio darbo lengva pamiršti, kuri detalė kur ėjo.
• Naudok tinkamus atsuktuvus. Fotoaparatų varžteliai dažnai nestandartinio dydžio – bandymas naudoti netinkamą įrankį baigsis nulaužta varžtelio galvute.
• Dirbk švarioje, gerai apšviestoje vietoje. Smulkios detalės labai lengvai pasimeta, todėl darbastalis turi būti tvarkingas.
• Nesiskubink. Jei kažkas neišsisuka lengvai, tai reiškia, kad kažką darai ne taip, o ne kad reikia daugiau jėgos.
• Turėk kur sudėti smulkias dalis. Mažos dėžutės ar magnetinės lėkštelės skirtingiems varžteliams – neįkainojama investicija.

Kai fotoaparatas prabyla iš naujo

Senų fotoaparatų atgaivinimas – tai ne tik technikos taisymas, bet ir savotiškas dialogas su praeitimi. Kai po valandų darbo užraktas vėl švelniai spragteli, kaip turėtų, arba pirmoji nuotrauka, padaryta su sutvarkytu objektyvu, išeina aiški ir be dėmių – tas jausmas neprilygsta niekam. Tai kantrybės, kuriai reikia gerbti mechanizmą, o ne bandyti jį priversti veikti jėga, mokykla.

Jei tik pradedi šį kelią, nepradėk nuo brangiausio ar retiausio daikto kolekcijoje. Pasiimk kažką nebrangaus, sugedusio, kurio nesigailėsi, jei kas nors nepavyks. Su laiku ir patirtimi ateis drąsa imtis sudėtingesnių projektų. O kai kada tas paprastas sovietinis „Zenit”, kurį pataisei pats, pradės traukti kur kas dažniau nei brangiausias skaitmeninis fotoaparatas lentynoje – vien todėl, kad žinai, kiek darbo ir meilės į jį įdėjai.

Ir dar vienas dalykas, kurio nereikėtų pamiršti – bendruomenė. Analoginės fotografijos entuziastai visame pasaulyje mielai dalinasi patirtimi, patarimais ir net dalimis. Nebijok klausti, rodyti savo klaidas ir mokytis iš kitų. Galiausiai, tai ir yra visa esmė – ne tik prikelti seną daiktą, bet ir tapti dalimi bendruomenės, kuri vertina lėtumą, rankų darbą ir daiktus, sukurtus tam, kad tarnautų ilgai.